Birželio 23 dieną, Klaipėdoje UAB "Švyturio-Utenos alus" jungtinė profesinė sąjunga organizavo nesankcionuotą piketą. Piketo tikslas, atkreipti visuomenės dėmesį į susidariusią konfliktinę situaciją tarp administracijos ir profesinės sąjungos.

Šį poelgį palydėjo vertinimai, kas teisus, o kas ne. Tad pabandykime šią situaciją apžvelgti be kažkokių vertinimų.

Kaip įtvirtinta įmonės ir profesinės sąjungos kolektyvinėje sutartyje, UAB "Švyturio-Utenos alus" įsipareigoja kiekvienais metais peržiūrėti darbuotojų atlyginumus. Tačiau tai nebuvo daroma nuo pat 2009 metų! Kaip žinia, tada į Lietuvą atšliaužė baisioji krizė! Anot Vyriausybės vadovo ir gerbiamos Prezidentės - krizė jau traukiasi, tad logiška būtų sugrįžti prie kolektyvinės sutarties ir peržiūrėti atlyginimus. Tačiau įmonės administracija to daryti neskuba. Juk atlyginimų didinimas padidina įmonės išlaidas! Toks pasyvumas ir nelankstumas iš tikro ne tik neduoda jokios naudos, bet ir stumia profesinę sąjungą į keblią padėtį. Paliekami du galimi sprendimai: atsisakyti savo reikalavimų arba streikuoti. Kadangi streikas bet kokiai gamybinei įmonei vienareikšmiškai yra nenaudingas, tai įmonė naudojasi savo teise apskųsti streiko teisėtumą teismui. Paradoksas, tačiau teismas streiką atideda motyvuodamas tuo, kad tai kenkia "būtiniems visuomenės poreikiams"! O gal teismas apsiriko? Nes kyla klausimas: Kas šiuo atveju yra visuomenės poreikis? Alus ar teisėtas atlygis už darbą? Blaiviai mąstant, tai nors terminas "būtinasis visuomenės poreikis" šiuo atveju netinka, tačiau teisėtas darbuotojų atlygis yra arčiau "būtinojo visuomenės poreikio" negu alaus gamyba!

Reaguodami į susidariusią situaciją UAB "Švyturio-Utenos alus" pateikė pareiškimą, kuriame teigiama, jog vidutinis įmonės darbuotojų atlyginimas yra 3298 lt. Tenka pripažinti, jog tai nėra bloga alga. Tačiau ir profesinės sąjungos reikalavimas yra ne visai toks, kokį pateikia įmonės administracija. Čia esminis klausimas yra ĮSIPAREIGOJIMŲ, NUMATYTŲ KOLEKTYVINĖJE SUTARTYJE VYKDYMAS! Štai kur visa esmė! Jeigu šie įsipareigojimai nevykdomi, tai netenka prasmės ir kiti sutarties punktai, o kartu su jais ir visa profesinė sąjunga. Ko vertas įstatymas kurio galima nesilaikyti?

Administracijos teiginiai, jog derybas žlugdo profesinė sąjunga taip pat yra niekiniai. Kiekvienas susirinkimas yra protokoluojamas. Bent jau taip turėtų būti. Protokoluose fiksuojama kiek kartų vyko derybos, kaip jos vyko ir kaip baigėsi!

Žvelgiant į šią situaciją darosi neramu dėl to, kad teisinio nihilizmo liga išplito iki privačių įmonių. O visgi gal šis nerimas tėra keleto nukaušusių alaus bravoro vadovų pagirių rezultatas? Kolektyvinės sutarties ignoravimas užkerta kelią kitam labai svarbiam reiškiniui - socialiai atsakingam verslui. Socialiai atsakingas verslas galimas tik tokiose įmonėse, kur gerbiami darbuotojai, o profesinės sąjungos yra "stiprios" ir ryžtingai gina, bei atstovauja kiekvieno savo nario teisėtus interesus.

Trumpai apžvelgus šią situaciją, galima tik tikėtis, jog tai bus puiki pamoka tiek įmonėms, tiek profesinėms sąjungoms, tiek ir kiekvienam Lietuvos gyventojui. O kaip šios pamokos rezultatas bus eilinių darbuotojų didesnis socialinis saugumas ir stipresnis jų teisėtų interesų atstovavimas.

"Piešiama yra ne ranka, o akim"

Prieš keletą savaičių, bendravau su vaikų globos namų "Danė" auklėtiniais. Kalbėjom rodos apie viską ir apie nieką. Apie gyvenimo tikslus ir būdus kaip juos pasiekti. Kaip atrasti save? Vienas iš auklėtinių, Deividas, prasitarė, kad moka tik piešti. Kaip mokant tik piešti galima "kažko pasiekti"? Pirmiausia kas šovė į galvą - tai architektūra. Kažkur skaičiau, kad ten reikalingas piešimas, o ir su vienu architektu kartais susitinkam sporto salėj, pamėtom kamuolį į krepšį, o paskui padiskutuojam pirty.Per daug nemąstydamas ir pasiūliau jam artimiau susipažinti su architekto darbu.
Kaip tik tą pačią dieną, visai netikėtai ir atsitiktinai sutikau Valentina (mano pažįstamą architektą) vienam prekybos centre. Valentinas į mano pasiūlymą reagavo su šiokia tokia baime, sako "baik, neturiu tokios patirties, o ir ką ten galima pasakyt?", bet visgi sutiko.
Šiaip ne taip, bent kartą per savaitę Valentiną paraginant, sutarėm kada ir kaip tai vyks.
Taigi, po keleto savaičių su Deividu ir jo auklėtoja atbildėjom pas Valentiną į architektų ofisą. Darbinė aplinka, maketai, šūsnys dokumentų, segtuvų, brėžinių, žemėlapių... Paprastam mirtingajam neperprantamos architekto darbo vingrybės.
Pirmas klausimas: ką daro architektas? Štai čia Valentino išgąstis ir išgaravo. Ten jis kaip žuvis vandenyje. Tai darbas, kuriuo jis gyvena. Ar gali pritrūkti žodžių apie mėgiamą veiklą? Apie darbą, kuris iš tikro yra didžioji gyvenimo dalis!
Smagu buvo stebėti iš šalies kaip susidomėjęs vaikis klausė ką pasakoja įsijautęs architektas. Valentinas detaliai ir įdomiai pasakojo nuo ko pradedamas ir kur baigiasi jo darbas. Kaip atsiranda projektas, kaip formuojamas žemės sklypas ir namas jame. Nuo ko viskas prasideda ir kada viskas baigiasi.
"Piešiama yra ne ranka, o akim", kalbėjo Valentinas, lengvai įgudusia ranka braižydamas perspektyvos linijas. Jokia technologija neatstoja paprasto, gerai nusmailinto pieštuko ir popieriaus lapo. Kompiuteris, viso labo priemonė kuri padeda įgyvendinti architekto vaizduotėje pastatytą namą.

Pasirodo, tai nėra joks stebuklingas darbas. Tai net gi ne darbas, o labai kūrybinga ir labai prasminga veikla, kuri yra gyvenimo dalis. Tai prasminga ir labai svarbi visai žmonijai profesija. Viskas pamažu tapo aišku ir suprantama.
Įsijautę net nepastebėjom kaip praėjo pora valandų.
Mistinė architekto profesija, yra pasiekiama bet kam, tereikia mokėti gerai piešti, o ir patys architektai yra paprasti žmonės, tokie kaip ir tie, kurie gyvena vaikų globos namuose...
Baigiantis susitikimui, Deividas gavo namų darbą: nupiešti kėdę, pieštuką ir kūbą, bet apie tai kitą kartą.